It's okay not to be okay.

Autobusas jau tuoj tuoj pajudės, tačiau džiaugsmo Jai tai nesuteikė. Sėdėjo sau susigūžusi nepatogioje ir gan ankštoje sėdynėje. Žvilgsnis krypo į dar vis stotyje stovinčią mama, kuri taip energingai ir pozityviai mojavo. Ir Jos pozityvas suvaidintas, kaip ir visa kita aplinkui. Net oras stengėsi atrodyti gaivus, tačiau iš tiesų buvo nepakeliamai slogus. Ji nežinojo, kodėl toks tamsus ir beribis šydas slopino šypseną, mintis, jog viskas bus gerai. Autobusas sujuda. Mama dar intensyviau pamojavo, Ji išspaudė šypseną po kuria slėpėsi „na štai ir vėl prasideda...“, tačiau mamai ir jos užteko. 

Pamažu ėmė blankti širdžiai brangios gatvės, vaizdai, žmonės. Ji juto, jog tai kelionė ne tik į kitą miestą, tačiau ir į kitą save. Ji vėl aplinkiniams privalės šypsotis, visai kaip dama prabangiame pokylyje, kur visų žvilgsnius prikausto tik Ji. Nepakenčiamai sunkus darbas. Tokios mintys privertė jos pabalusį veidą mažumėle papilkėti, visai kaip ir dangų už lango. Pasaulio ritmas akimirkai susitapatino su jos vidumi, abiejuose plotmėse pamažu temo ir laiko liko vis mažiau. Su jos žvilgsniu vis prasilenkė nelemti kelio ženklai, vis primenantys apie galutinį šios kelionės tikslą. Ji susimąstė: „Kodėl gyvenimas nėra toks paprastas? Juk visą gyvenimišką kelionę galėtų reguliuoti ženklai, nukreipiantys mus teisinga linkme. Netektų patirti skausmo ieškant sau vietos po saule.“ Galėtų taip būti, tačiau deja. Ji jau metų metus ieško kažko, ką galėtų pavadinti savo asmenybe, savastimi. Vietoje to randa tik gausybę klausimų, tačiau nei vieno atsakymo. Graudu, tačiau tokia ta realybė. Akimirksniu visas mintis išblaško gan stiprus autobuso virpėjimas. Palengvėjo. Absurdiškai depresiškos mintys iš galvos iššvilpė vėjais, tokiais pat stipriais kaip tie už lango. Pagaliau atėjo laikas palaimai. Ji iš palto kišenės išsitraukė ausines, įsijungė muziką. Pagaliau bent kažkas nutildys pasaulį.  Ji pamažu ėmė jausti, kaip šyla jos kūnas, atrodė, jog net širdis ėmė plakti stipriau. Sušilo ir vidus, pabudo iš snaudulio džiaugsmas. Te reikėjo tiek nedaug. Pamažu užsimerkė, nežymiai nusišypsojo, nepajuto kaip užmigo, saldžiai, užsidarė mažiau šaltame pasaulyje. Ją aplankė sapnas, kurio ji niekada negalvojo sapnuosianti. Sėdėjo ant stačios uolos krašto, rami, žvelgė į niekur, šypsojosi. Šiaurys kedeno auksines jos garbanas po margą pasaulį, vis šaltėjo ir šaltėjo, lyg norėdamas, jog Ji išeitų. Jos rankos stingo, speigas surakino tą šypseną veide, tokią iškalbingą ir daug reiškiančią. Prieš save ji matė audrą žadančią jūrą, už savęs jautė tuštumą. Viskas pamažu ėmė griūti, audra stiprėjo. Uola, ant kurios ji vis dar sėdėjo, skilo, milžiniški luitai grimzdo vandenyje, kol galiausiai ji liko viena, aplink ją vandenynas. Jos lūpos krustelėjo, veidą papuošė dar didesnė šypsena. Staiga pabudo. Suvibravo telefonas. Sėdėjo sutrikusi, bandė suprasti, kas ką tik įvyko. Galvoje tuštuma, nei vienos minties, gebančios tai paaiškinti. Bet viskas buvo taip paprasta. Viskas, kas supo ją, vandenynas, tuštuma - tai jos naujasis gyvenimas, toks pilkas, kupinas audrų. Ji - stiprybė, sustingusi, tačiau tvirta, neketina pasitraukti. Tai pasąmonės žinutė, jog viskas bus gerai, Ji dar turi jėgų kovoti už save. Tuo tarpu viskas buvo kaip ir buvę: Jos žvilgsnis narstė vaizdus pro langą, muzika tildė mintis, o štai ir ženklas VILNIUS....