1 skyrius

...jau temo, bet mudvi su mama vis dar šnekučiavomės gerdamos arbatą. Juk taip seniai nesimatėm! Aš vis skundžiausi, kaip man atsibodo studijos, o ji kaip visad ragino dar šiek tiek pakentėti, nes liko visai nebedaug ir sakė, jog didžiuo... Staiga pabudau ir pajutau kaip skruostu teka ašara. Puiki dienos pradžia... Patryniau akis, čiupau telefoną ir susiraukiau nuo ryškios ekrano šviesos - laikrodis rodo 5:18. Fantastika. Jokių būdu nesikelsiu...pagalvojau. Padėjusi telefoną į šalį nusisukau tikėdamas numigti dar bent kelias valandas, bet nejučia visa tą laiką pražiūrėjau pro langą. Kažkoks absurdas!! Tariau atsidusdama ir nenorom pakėliau sunkią galva nuo pagalvės. Nusižiovavau. Saulė jau pamažu kilo, o pirmieji spinduliai veržėsi pro langą lenktyniaudami vienas su kitu. Nejučia šyptelėjau, gal šiandien viskas ir nebus taip blogai, pagalvojau ir pagaliau įsispyrusi į pūkuotas šlepetes pakilau iš lovos.

Visos mintys sukosi tik apie puodelį karštos arbatos, todėl arbatinukas jau šilo, o aš pjoviau griežinėlį citrinos. Laikas slinko ypatingai lėtai. Arbatinio spragsėjimas užpildė visą kambarį, o aš gurkšnojau šaltą vandenį ir telefono ekrane stebėjau visus "tobulo" ryto storius instagrame. Nors pati esu įkėlusi milijonus tokių, tačiau šiandien nuo jų tiesiog pykino. Pagaliau užvirė arbatinukas. Maišydama cukrų užsižiūrėjau į garuojantį puodelį ir akimirkai apėmė ramybė. Pirmas gurkšnis lėtai slydo gerkle ir pamažu šiluma apėmė visą kūną. Atsiverčiau užrašinę, atėjo metas planuoti dieną. Šiandien pirmadienis, paskaitų nėra, tačiau darbų sąrašas jau nebetelpa į mažą gelsvą lipnų lapelį. Kol dėliojau dienos planą, galvoje vyko įtempta kova:

- Man nesvarbu, kad ji turi daug darbų...Ar bent pastebit, kas darosi aplinkui? Praėjo vos keli mėnesiai nuo mamos netekties, visur absoliutus chaosas ir tamsa!!! O Jūs galit galvot tik apie prakeiktus mokslus...- šaukė Skausmas.
- Visiškai sutinku! Ji privalo leisti sau gedėti. - tyliai pritarė Liūdesys.
- Bet... bet kaip mokslai, atsiskaitymai, darbas?!?!?! - sutrikęs paklausė Produktyvumas.
- Aš nesuprantu už ką jai visa tai?!?!?! - vietoje trypčiodamas su savimi kalbėjo Pyktis.
- Manau galim viską išspręsti taikiai ir kiekvienas prisidėti prie to, jog ji jaustųsi gerai! - įsiterpė Pozityvas.
- Užsičiaupk, Tu NIEKO negali padaryti. Ar supranti??? - urzgė Negatyvas.
Džiaugsmas ir Ramybė atsirėmę vienas į kitą stebėjo viską iš toliau ir netarė nė žodžio. Džiaugsmas rankoje laikė vasario 18 dienos prisiminimą ir vis iš naujo persukinėjo jį nuo pradžių iki to lemiamo skambučio....
- Nutilkit!! - sušuko Sveikas Protas ir visi sukluso. - Žinau, mes nebuvome tam pasiruošę ir viskas iš tiesų yra blogai, tačiau mes turime veikti kartu! Šiandien jai laisva diena, todėl tai puiki proga grįžti į mokslų ritmą, todėl Produktyvume, kol kas padirbėk Tu ir pasiimk kartu Pozityvą, Jūs gera komanda. Gedulą palikim vakarui, kad ji netrukdoma galėtų gyti. Kadangi visko susikaupė labai daug, Skausme ir Liūdesy - Jūsų užduotis priversti ją išsiverkti. Ramybe, Tu turėsi imti viską į savo rankas paskutinę akimirką ir ją užmigdyti. Ar visi supratot?
- Taip... - visi pritarė ir ėmė veikti.

Baigiau planuoti ir pasijutau įkvėpta! Paskutinis gurkšnis arbatos ir toliau - grožio rutina. Per Spotify pasileidau mėgstamą grojaraštį, čiupau dantų šepetėlį, pastą, prausiklį, rankšluostį ir niūniuodama nužingsniavau į vonią. Grįžusi ant patinusio veido užsitepiau viską, ką įmanoma, apsirengiau, susišukavau ir pažvelgusi į veidrodį su šypsena tariau - VISKAS BUS GERAI...