KEEPING UP WITH AMANDA | SEASON 22

Welcome back! Šiandien bus toks gimtadienio edition, paplepėsim, papasakosiu kas naujo universiteto fronte ir koks kremas nuo raukšlių veikia geriausiai (po gimtadienio jos pasirodo viena po kitos...).

Pirmiausia pradėsiu nuo gyvenimo update'o:

• Sesija sunaikino paskutinę adekvačią nervinę ląstelę mano kūne, todėl nervai nejuokais pakrikę.
• Dar metais priartėjau prie senatvės, tai manęs nedžiugina, bet stengiuosi galvoti, jog su amžiumi ateis išmintis, nors mano plaukų spalva nuo seno ją atbaido.
• Mano virškinimo traktas oficialiai išsižadėjo manęs... Švenčiant gimtadienį įvyko skausmingos skyrybos... Jaučiuosi tuštoka.
• Šiuo metu turėčiau kelti kursinį darbą į universiteto sistemą, tačiau šiandien darbo vadovas akivaizdžiai mane ignoruoja, todėl nespėsiu darbo įkelti laiku. Fuuuun.
• Po gimtadienio panirau į "vidurio" amžiau krizę ir viskas ką noriu daryti - nuo 0 pertvarkyti savo gyvenimėlį, beeeet dar svarstau nuo ko pradėt. Gal turi minčių?

 Kalbant apie universitetą, negaliu nepaminėti laikotarpio, kuomet depresija studentų tarpe pasitaiko dažniau nei peršalimas. taip taip...kalbu apie S.E.S.I.J.Ą.

S-tudento  E-gzorcizmo  S-eansas  I-šsiurbiantis  J-ėgas  A-mžiams

Šis masinis įvykis, suburiantis vargšelius mokslo šaknų iškankintus vergus į bibliotekas, kavines ir kitas vieteles, kuriose yra rozetė ir wi-fi. Ir nors aš galėčiau pradėti moralizuoti ir mokyti jus ką reikia ir ko nereikia daryti, aš tiesiog pasipasakosiu, išliesiu susikaupusias semestro nuoskaudas...

 Dar prieš pradedant, toks pastebėjimukas, kad nežmoniškai džiaugiuosi, jog kol kas neturiu perlaikymų, nes dar gyvenime į egzaminus neėjau tokia nepasiruošus kaip per šią sesiją. Kodėl? Na, nes švelniai tariant šis semestras tai absoliutus pasityčiojimas iš III kriminologų kurso studentų.

Taigi taigi, net nežinau nuo ko pradėti. Gal nuo to, kad šį semestrą kursinio darbo dar net akyse regėti neturėjau, o ir bet tačiau kadangi Vilniaus Universitete dirba daugybė gyvenimo nuoskaudų turinčių žmonių, jiems gimė tiesiog fenomenali idėja perkelti jį pusmečiu anksčiau, ir net nepasidomėti kas per velniava dėsis tą semestrą. O apie tai, ar kažkas pasiteiravo ar mes to norim, aš iš viso nekalbu... Sau ramiai vasaroji, negalvoji apie jokius gyvenimo vargus ir štai rugsėjį kursinis apsikabina Tave per petį, patapšnoja ir su šypsena veide taria: - Seniuk, va dabar tai mes pasilinksminsim! Tu stovi apakęs, apšalęs, ant kaktos iššokusiom akim ir mintyse ima skambėti Tėve mūsų... Šis siurpriziukas buvo tik didžiulės mėsmalės pradžia.

Toliau sekė nuostabus, nepakartojamas, fantastiškas Baudžiamosios atsakomybės pagrindų dalykas, kurio dėstytojas, nors ir tikras savo srities ekspertas, bet savo mažam ūgiui labai jau pasikėlęs. Nesupraskit manęs neteisingai, aš jį gerbiu, paralelinėj visatoj, kur jis man nieko nedėsto. Manau turėčiau pagrįsti savo pasipiktinimą. Kai per pirmą paskaitą sužinai, kad piktas dėdė teisininkas norėtų, kad nekaltos studentų sielos jam parašytų 3-4 normalius rašto darbus (1 rato darbas apie 15 puslapių word formatu). Iki šiol mes parašydavom vieną rašto darbą per visą semestrą, o mūsų dar laukė kursinis... Galiu pasidžiaugti, kad nelabai spėjom, taigi apsisukom tik su dviem, bet ir tie du buvo tikra rakštis patys žinot kur.

Lyg man to nebūtų gana pasirinkau the most deadly pasirenkamų dalykų kombinaciją... Mane išskėstom rankom pasitiko dar 2 dideli grupiniai tiriamieji/rašto darbai. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad dirbti grupėje yra smagu, pasidalini darbus ir draugiškai ramiai be streso padarai dalykus, tačiau turiu jus nuvilti, III kurse taip toli gražu nėra. Į krūvą susirenka visiškai skirtingo žinių lygio žmonės, su savo nuomone, savo gyvenimais, todėl viską suderinti  kartais yra tiesiog neįmanoma. Galiausiai kažkas tempia visą grupę, o kažkas velkasi iš paskos. Darbams vykstant pamažu atsiranda noras iškirsti grupės narius su alkūne ir gyventi gyvenimą toliau. Manau dabar būtų pats laikas padėkoti Emilijai ir Vytautui už tai, kad ištvėrė mane ir visišką mano nesuvokimą ką aš darau Medijose. Ačiū, Jūs nuostabūs, amen.

O dabar pereikim prie smagiausios semestro dalies - kursinio. Jūs turbūt jau supratot, kad visą tą laiką, kol studijos mane spardė aš tikrai nei mažojo pirštelio plauku prie jo neprisiliečiau. Viskas ką padariau iki realiai kokio sausio mėnesio tai susikūriau word failą, kad išvis nepamirščiau jo parašyti. Mėnesio vidury pamaniau, kad jau reikia kažką daryti, taigi parašiau tokią šūdų krūvą, kad nežinau, kaip man užteko savigarbos ją nusiųst darbo vadovui. Galiu pasakyti tik tiek, kad minėdama savo kursinio vadovą parašiau jo vardą neteisingai, taigi manau, kad jis po šito reikaliuko nelabai mane mėgsta. Na bet pažvelkim į gerąją pusę, padariau žmonijai be galo svarbų atradimą - išsiaiškinau, kad dėstytojai turi jausmus. Daug apie savo kursinio vadovą nekalbėsiu, nes jis man dar dėstys ir kitą semestrą, taigi nenoriu prisirinkti daaar daugiau blogų karmos taškų, nes ir taip turiu nemažą rezervą. Kaip jau minėjau šiandien mano kursinis jau turėjo ilsėtis ramybėje VU sistemoje, beeeet jo dar ten nėra, nes darbo vadovas dingo be žinios. Žinau tik tiek, kad darbą į sistemą galiu kelti iki vasario pirmos, todėl giliai širdy tikiu, kad praslysiu, visada praslystu.

Šia pozityvia nata ir užbaigsiu šį ilgoooką įrašą. Linkiu visai studentų bendruomenei stiprybės. 

You are not alone 💖